Gimimo Dienos Šventė

Share

renata-j-hac_-1024x317Kiekvienas žmogus gimtadienius švenčia skirtingai:  vieni daro didelius pokylius, sukviečia  didžiulį draugų ratą ir pramogauja trankiai bei triukšmingai; kiti mėgsta nedidelius susiėjimus pačių artimiausių žmonių rate,  jaukioje, ramioje aplinkoje; dar kiti pramogauja gamtoje ir aktyviai leidžia laiką. Tai priklauso nuo žmogaus būdo, amžiaus bei pomėgių.

Prieš keletą metų užsimaniau „kitokio“ gimtadienio nei  įprastai,  ko nors daugiau nei triukšmingo vakarėlio.  Norėjosi pabūti vienumoje gražiame gamtos kampelyje ir pamąstyti:  ką nuveikiau per tuos metus, ką reikėtų dar nuveikti .  Dūmojau kam esu skolinga, ir kam už ką esu dėkinga.

Tiesa, aš nežinojau, kaip sureaguos į tokį mano norą  artimieji.  Jie tikėjosi šventės,  taip jau pas mus įprasta, kad šią dieną reikia vaišinti draugus, atsidėkoti už jų dėmesį ir dovanas. O ir dovanos dažnai nuperkamos tik tam kad  „mane praeitais metais sveikino, kažkaip būtų nemandagu nepasveikinti“.  Bet ar jose yra nuoširdumo, ar vien tik pareigos jausmas kažką nupirkti, ir bent ką padovanoti?  Ar iš tiesų mes į dovanas  įdedame  tiek nuoširdumo ir meilės, kad žmogus jas gavęs pajaustų iš jų sklindančią šviesą?

Gimtadienio išvakarėse,  lygiai 24 val.,  užsidegiau žvakę ir pradėjau visiems dėkoti… Dėkojau visoms gyvoms būtybėms Visatoje, dėkojau  Žemei, Saulei, dangui ir žvaigždėms… Dėkojau savo draugams ir artimiesiems, dėkojau Dievui , dėkojau visiems, kuriuos tik prisiminiau, ir po to atleidau bei atsiprašiau už viską.  Dariau tai nuoširdžiai, su didžiule meile širdyje.

Gimtadienio rytą pažadino telefono skambučiai ir daugybė  žinučių su sveikinimais. Sveikino ne tik artimieji ir draugai, bet ir žmonės, su kuriais nebendravau ir gyvenimo keliai jau seniai buvo išsiskyrę. Net gi banko sąskaitoje internete, pamačiau sveikinimą gimimo dienos proga.  Tiek dėmesio seniai nebuvau patyrusi.  Supratau, kad Visata mane išgirdo… ir už mano nuoširdumą atsilygino didžiuliu dėmesiu ir meile.

Šį „ritualą“ kartoju kiekvienais metais,  ir kiekvienais metais ateina vis naujas suvokimas, kodėl tai darau… Tą dieną stengiuosi nuvažiuoti  kur nors į gamtą ar prie jūros ir atlikti savo pamėgtą ritualą. Pažiūrėti save iš šono,  į savo gyvenimą,  į savo Sielą,  jos atėjimą.  Kodėl ji pasirinko per mane ateiti  į Žemę,  kodėl pasirinko tėvus manuosius,  tokią vietą ir tą laiką gimti. Mąsčiau  kokius uždavinius ji sau iškėlė ir kaip aš juos  vykdau.  Visada įdomu žinoti, ar darau tai kas reikalinga, ar gyvenu tik savo malonumui, o gal tik dėl vaikų, darbo ir pinigų, pilna baimės bei pareigos jausmo.  Ar mano Siela gali laisvai išreikšti save, ar įstatau ją  į socialinius rėmus:  ką kiti pagalvos,  taip elgtis nepriimta ir t.t.  Peržiūrėjusi savo požiūrį  į visa tai, stengiuosi  išsivaduoti  iš įvairiausių sienų ir rėmų,  kuriuos aš pati susikūriau. Išvalau  visas baimes ir abejones, paleidžiu  skausmą ir nusivylimą,  atsiprašau, jei ką įskaudinau  ir neturėjau progos paprašyti atleidimo.   Prisiimu atsakomybę už savo veiksmus,  gyvenimą ir likimą, nes visuomenėje priimta apkaltinti kitus, kai nepajėgiame patys susitvarkyti su iškilusiomis problemomis, ieškoma priežasčių aplinkoje, bet ne savyje.  Apkaltinami ne tik valdžia, kaimynai, tėvai  bet ir oras, dangus, Dievas, nors  ištikrųjų reikia keistis patiems,  o ne keisti kitus. Nėra ko  kaltinti kitų už neišsipildžiusias svajones ir norus.  Manau, kad reikėtų  ieškoti priežasčių savyje,  ką ne taip padariau,  ko nesupratau… Pagalvoti, kas neramina, kas trukdo eiti per gyvenimą pakelta galva ir ramia Siela bei atvira širdimi. Suprasti, kodėl nesipildo mano svajonės ir norai, ką padariau, kad tai įgyvendinčiau, kokių veiksmų ėmiausi, ką  norėčiau pakeisti savo gyvenime.

Visa tai apmąsčiusi, pameditavusi, su didžiuliu palengvėjimu širdyje bei dėkingumu, su naujomis idėjomis ir mintimis pradedu naują savo gyvenimo metų ratą…

„Kai gyvenimui nereiški jokių pretenzijų, tai viskas, ką tik gauni, yra dovana…” / E.M. Remarkas

 

No comments yet.

Jūsų Nuomonė