Mokytojai ir Pranašai

Share

SKAITYTI KOMENTARUS

Vakar gana ilgai “sėdėjau” FaceBook’e: nesinorėjo tapyti ar užsiimti kuom nors rimtu, buvo gera tiesiog būti ir stebėti aplinką. Skaičiau ir perskaitinėjau viską ir visur.

Norėčiau pasidalinti su jumis tuokartinėm savo mintim ir pastebėjimais. Jei jūsų požiūris šiuo klausimu skiriasi, būtu malonu padiskutuoti šia tema.

Praleidusi vos ne pusę dienos šio puslapio vėjuose susidariau nuomonę, kad vos ne kiekvienas mūsų, kartą savo gyvenime, niekieno neprašomi, norime būti kitam patarėjais, geraširdžiais padėjėjais ar mokytojais. Tokie patys dalykai vyksta ir mūsų realiame gyvenime (žurnalistai čia turi puikaus darbo). FaceBook’as tiesiog knibždėte knibžda visokiausias patarimais, pamokymais, forumais, įvairiais mokomaisiais video ir panašiais dalykais. Šio gero yra tiek daug, kad tampa sunku suvokti kas gera/blogą ir kaip geriau atsirinkti tą teisingą patarimą ir prisitaikyti sau.

Dar įdomesnis šis reiškinys tapo tada kai suvokiau, kad kuo daugiau gyvenimas mus priremia prie sienos ir kuo daugiau mes susipainiojame jame, tuo didesnė mūsų energija tampa būti lyderiu.  Kai gauname reikiamus atsakymus į savo klausimus, bei susitvarkome savo nūdieną taip kaip norėjome, aprimstame ir pasineriame į sau mėgstamą veiklą, bei tiesiog gyvename. Mokyti ir padėti kitiems, tada tiesiog neturime laiko: gvildename savo pačių kasdienybės peripetijas – didesnius/mažesnius laimėjimus/pralaimėjimus. Gyvenimas – visada puikus kai turi kalnelius ir klonius, ar ne taip? Supratau, kad ne veltui mūsų dienomis sakoma “ batsiuvys basas, o kriaučius be kepurės”.  Esu tikra, kad tai yra labai pageidautinas bei geras dalykas! Būtent taip mes mokomės ir taip padedame sau augti, norėdami pagelbėti savo artimui. Viva Sociumas! Ieškodami atsakymo kitam, iš tikro daugiausiai padedame tik sau, nes žinome ko mūms iš tikro reikia. Tik įgavę patirties bei iškentėję savo negalią mes sugebame matyti tą problemą kitame. Dažnai visai nesvarbu ar mūsų pačių negerovės pasitraukė iš kelio ar ne. Ar gi nematę Saulės žinome jos spalvą?

Tad, gal geriau būti meilingiems ir pagelbėti vienas kitam: išklausyti tuos kurie daugiausiai neprašyti mus moko, nes butent jiems labiausiai reikalinga mūsų parama. Sunku žinoti kas laukia mūsų rytojuj, net ir jei kuriame savąją ateitį patys. Bet, tai jau kita tema. Šiandiena džiaugiuosi tuo, kad suvokiau kodėl kartais taip daug noriu ką nors gyvenimo mokyti bei pranašauti kam nors jos/jo būtį…

Stipriai apkabinu, I.S.

 

16 Responses to “Mokytojai ir Pranašai”

  1. Renata January 19, 2017 at 4:28 PM Permalink

    Iš dalies sutinku su tavo pastebėjimais, bet yra ir tokių žmonių, kurie tiesiog dalinasi savo patirtimi. Sakykim, jis jau turėjo panašią situaciją savo gyvenime ir nori pasidalinti, kaip jis šioje situacijoje elgėsi ar kas jam padėjo/nepadėjo. Galbūt gali ir kitas žmogus panaudoti tą pačią patirtį 😉 žinoma, kiekvienas priima savo sprendimus, prisiima atsakomybės už savo veiksmus ir tik jam pačiam spręsti kaip elgtis, bet kartais visai pravartu sužinoti požiūrį iš šono 😊😉

    • Irmina January 19, 2017 at 4:37 PM Permalink

      Dalijimasis patirtimi yra kitas dalykas – zhmogaus tada dazhniausiai yra prashomas pasakyti savaja nuomone kokiu nors klausimu…
      Tiesa, man vienas artimas zhmogus, kuris yra puikus gyduolis, atstatinėjantis savo regejima, niekada nesidalina savo patirtimi FB ar kurioje kitoje vieshoje vietoje. Jis isitikines, kad savo patirtimi geriausia dalintis tik tada, kada darbas yra atliktas iki galo, ty kada zhmogus iveike savo problema 100%.

      Yra ir dar viena musu publikaciju rushis – “Musu Sielos Monologai”. Kada zhmogus bendrauja tik su savimi ir sau pachiam. Man tokie “pamokymai” siejasi su meno kuriniu. 😀 Jie visai panashus i tapyba, shoki ar koki muzikini kurini, poezija, proza ir t.t….
      Ar ne tuo ir yra patrauklus visi tavo straipsniai, Renata? Esi tikrai nepakartojama! 😉

  2. Renata January 20, 2017 at 1:59 PM Permalink

    Mano nuomone, kiekvienas neprašytas/prašytas pamokymas turi savo tikslą. Jei jis tave pasiekė, tai kažkaip tu jį prisišauki, kaip ir su žmonėmis, situacijomis ir t. t. Jei jis tau nereikalingas ar tavęs “nekabina” tiesiog to nepastebi.Ir visiškai nesvarbu, kas pamokslauja… Svarbu mintis, kokia žinia iki tavęs turi ateiti 😊 prisimeni anekdotą apie potvynį ir vienuolį ar kunigą, kai meldė Dievo pagalbos ir nesėdo nei į vieną valtį, nes tikėjo kad Dievas jį išgelbės. Bet Dievas juk ir veikia per žmones. 😊 😘Sutinku, kad dabar daug “žinovų” ir pamokslautojų. Yra ir tokių, kurie tik jie vieni teisūs ir niekas kitas… Bet matyt ir tokių reikia 😊 iš kitos pusės, jei būtume visi šventi, žemėje ne gyventume 😊 kiekvienas čia praeiname savo kelią. Jei atsiranda tokių, kurie pamokslauja, reiškias yra ir tokių, kuriems to reikia 😊😀

    • Irmina January 20, 2017 at 2:09 PM Permalink

      Pritariu visu 100% 😀 Tik, mano rashliavos pagrindine mintis buvo ta, kad tie kurie mums neprashomi pamokslauja, daugiausiai yra reikalingi pagalbos 😉
      Idomu, kad visos musu shnekos pakrypo visai kita linkme 😀 Atrodo, kad pataikiau i “skaudama visu minkshta vieta” – pradeta ginti pasidare musu kasdienis “mokytojavimas” kuris siejasi su paprastu bendravimu, nors ash labai konkrechiai shnekejau tik apie savo personos “ikyriaja” puse 🙂 Kaip tu manai kodel taip ivyko?

    • Neringa January 21, 2017 at 3:08 PM Permalink

      Zinai mintis atejo “aklas akla veda” ☺…dabar pati save stebiu kad neapult pamokslaut( nu vaikams tai neatsispiriu nepamokslavus bet gaunu per galva ).Karta teko sedet salia budistu vienolio….nieko jis nesake jokiu pamokymu ar patarimu kaip gyvent…bet jausmass…o kokie perversmai ir kune ir sieloj buvo..ojei.

    • Irmina January 21, 2017 at 3:29 PM Permalink

      Va, va…..pagaliau susikalbejom! Tai mano vienas didzhiausiu noru – pagaliau ishmokti prilaikyti savo maskatuojanti liezhuvi. Tada daugiau sau ir kitam galechiau padeti. Labai svarbu teisingai suformuluoti minties energija. Kaip gera prisesti ir tiesiog pasishildyti prie tokio vienuolio, kuris ishmano shi mena! Tada jautiesi tiesiog palaimintas ir vientisas….
      Kita vertus, ne laiku duotas patarimas, gali tik disorentuoti bei ishshaukti mumyse savigyna. Taip dazhniausiai vyksta su musu vaikais 🙁 Vieni kitiems norime tik gero, o isheina kazhkoks shnipshtas….

  3. Renata January 20, 2017 at 2:47 PM Permalink

    Nežianu, kodėl taip pakrypo pokalbis, bet žinau vieną seną pastebėjimą, kad daugiausia psichologijos mokslą krimsti pradeda tie, kuriems labiausiai reikia pagalbos 🙂 ir taip panašiai su kitomis profesijomis. Žinau net asmeniškai tokių žmonių. Negaliu spręsti, kokie jie tapo specialistai, bet jie rado, ko ieškojo 🙂 kaip ir mes kiekvienas 🙂

    • Irmina January 20, 2017 at 2:54 PM Permalink

      Ir ash zhinau tokiu zhmoniu 😀 Vienas ish ju – ash pati! Tam matyt ir studijavau vaiko psichologija. Tiesa, vis dar ja studijuoju, nes dar niekaip nepavyksta kai kuriu problemu savyje ishspresti;)
      Achiu uzh malonia diskusija Renata <3

  4. Ramunė January 20, 2017 at 10:15 PM Permalink

    Irmina, tavo paskatinta peržiūrėjau ką matau savo FB. Supratau, kad matau tai kas mane šiuo metu domina arba tie dalykai kas man kelia klausimus ir aišku plius draugai. Be šone reklamos, kuri skirta man asmeniškai (bent taip galvoja reklamuotojai), nepastebėjau nieko kas man asmeniškai pamokslautų/mokytų/nurodinėtų. Man kitų pastebėjimai, pasidalinimai yra vertingi. Kartais labai pataiko į tos dienos nuotaiką, kartais ją pakelia, kartais priverčia pačiai susimąstyti, sužinau naujo arba atrandu, kad tai ką žinojau taip gražiai kažkas aprašė. Tuomet džiaugsmas mane užlieja ir dėkoju Dievui už tokius atradimus. Va ir pati nusprendžiau 100 dienų aprašyti kasdieniškas stoikų meditacijas. Esu visiška tylenė, daugiau klausytoja. Tačiau pajaučiau, kad noriu pasidalinti, o gal ir pamokyti. Tai skirta man pačiai, man to reikia, bet žinau jog paliesiu ir kitus (ką maloniai, o kažką gal ir nemaloniai). Visada taip būna, kai garsiai pasakai ar parašai, palieti kitus. Ir tas man patinka. Bet kokia reakcija yra tik mūsų asmeninė reakcija. Atsirinkti, nesusipainioti reikia, bet ne visada gaunasi, bent man. O kai gaunasi, prašviesėja galvoje ir širdelėje. Asmeniškai aš, laikas nuo laiko, kai jaučiu, kad įvyko kažkokie pokyčiai ir tam tikri straipsniai ar kas bebūtų, man nebetinka, einu peržiūrėti ką sekiau ir ką susidėjau į mėgstamus. Išvalau, nutraukiu ryšius ir lyg atsinaujinu, naujomis mintimis pasikraunu. Net jei kas nors sako man asmeniškai (jei nemini mano vardo, tai nepriimu asmeniškai, kad ir kaip atrodo, kad tai tinka man), kad aš kažką privalau, tai padėkoju ir susimąstau. Būna, kad pats nuo šono nepastebi, nesusivoki, pamiršti.

    • Irmina January 20, 2017 at 11:45 PM Permalink

      Gaila, kad dazhniau neuzhrashineji savo minchiu – esi labai jausminga ir nuosekli mastytoja! Tikrai tau nuoshirdzhiai achiu uzh tokia ishsamia nuomone 😉
      Tiesa, labai sudominai mane ir savaja “100 dienų kasdieniška stoikų meditacija”. Kas tai? Kodel ji trunka tik 100 dienu? Ar tai panashu i koki filosofini traktata? Savo jaunysteje nemazhai domejausi Senoves Graiku kultura, jos Mitais bei Stoiku filosofija.

    • Ramunė January 21, 2017 at 10:52 AM Permalink

      Ačiū, Irmina, už gražius žodžius. Nesigailėk, kad mažai rašau, tam turiu subręsti ir išgryninti mintis. Man tai nėra natūralus ir lengvas procesas.

      100 dienų ir stoikų meditacijos du skirtingi dalykai, tik juos aš sujungiau.

      Dėl tam tikrų priežasčių aš nuolat ką nors keičiu pas save arba tobulinu bei tam naudoju įvairius metodus. Tačiau kai vienas asmuo iš sekamų FB pasiūlė viską daryti 100 dienų su viena taisykle, kad jei dėl ko nors nepadarai nors vieną dieną, pradedi iš naujo 100 dienų skaičiuoti, mane uždegė. Labai motyvuoja nebuvimas jokių išimčių. Ir iš vis 100 skaičius man toks daug energijos turintis skaitmuo. 1 tai pradas, vyriškas, tiesus, stoiškas, nepajudinams, bet kartu silpnas, nes vienas. O kai šalia atsistoja 0, kuris iš esmės moteriškas, kuris simbolis nieko ir begalybės, ir kai jie abu susijungia, tai abiejų galios sustipėja 10 kartų. Kai prisijungia antras 0, 1 ir 0 galios sustiprėja net 100 kartų. Net šiurpiukas per kūną nuvilnijo apie tai pagalvojus.

      O su stoikų meditacija tai kita istorija. Man paskutinius 3 metus vis kas nors padovanoja kokią meditacinę knygą, kuri skirta kasdienybei, net datos surašytos kaip sausio 1 ir t.t. Šiais metais vėl gavau tokią dovaną (The Daily Stoic 366 meditations on wisdom, perseverance, and the art of living by Ryan Holiday and Stephen Hanselman) ir man tai buvo kaip ryškus ženklas, kad turiu kažką daryti. Tai ir nusprendžiau kasdien 100 dienų iš eilės užrašyti FB kokias mintis ir pastebėjimus sukelia tos dienos meditacija. Gal tęsiu ir visus metus. Bus matyti.

    • Irmina January 21, 2017 at 3:17 PM Permalink

      Oi, Ramunele, prashau teski savo darba! Apie panashia knyga ash jau senokai svajojau 😉 Norejau jau pati ties tokiu kuriniu dirbti, tik vis nuleisdavau rankas. Kaip butu gera kazhka panashaus tureti ant savo naktinio staliuko. Tik, joje turetu buti 366 pamastymai…. Norechiau taip pat, kad ji butu dailiai iliustruota (pvz. grazhiais angeliukais 🙂 ).

  5. Renata January 23, 2017 at 1:27 AM Permalink

    kokia nuostabi idėja 🙂 ačiū Ramune ir aš visai norėčiau prisijungti, ir knygą tokią turiu su datomis 🙂

    • Irmina January 23, 2017 at 1:52 AM Permalink

      Su datomis? Kokia tai knyga Renata?

  6. Renata January 23, 2017 at 11:44 AM Permalink

    tai kaip darbo kalendorius, arba kaip dienoraščiui rašyti 🙂 viršuje data ir tuščias popieriaus lapas rašymui 😉

    • Irmina January 23, 2017 at 12:37 PM Permalink

      OK, o ash jau maniau, kad tu turi tokia Knyga, ty Iliustruotas 366 Dienos Meditacijas 😉
      Gal tada kooperuojames visos ir tokia Knyga parashom kartu. Mano vyras turi Leidybine Imone – galetu ishleisti 😉
      Myliukas jums merginos***
      I.S.

Jūsų Nuomonė